išvaišinto

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišinto (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišintas, mot. g. išvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintas	išvaišinti	išvaišinta	išvaišintos	išvaišinta	-
kilm.	išvaišinto	išvaišintų	išvaišintos	išvaišintų	-	-
naud.	išvaišintam	išvaišintiems	išvaišintai	išvaišintoms	-	-
gal.	išvaišintą	išvaišintus	išvaišintą	išvaišintas	-	-
įnag.	išvaišintu	išvaišintais	išvaišinta	išvaišintomis	-	-
viet.	išvaišintame	išvaišintuose	išvaišintoje	išvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintasis	išvaišintieji	išvaišintoji	išvaišintosios	-	-
kilm.	išvaišintojo	išvaišintųjų	išvaišintosios	išvaišintųjų	-	-
naud.	išvaišintajam	išvaišintiesiems	išvaišintajai	išvaišintosioms	-	-
gal.	išvaišintąjį	išvaišintuosius	išvaišintąją	išvaišintąsias	-	-
įnag.	išvaišintuoju	išvaišintaisiais	išvaišintąja	išvaišintosiomis	-	-
viet.	išvaišintajame	išvaišintuosiuose	išvaišintojoje	išvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišintas, mot. g. išvaišinta.

išvaišinto

1. tas, kurį išvaišino

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---