išvaišintoja

Taip pat žr.: išvaišintoją

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

išvaišintoja (dkt., mot. g., pagr. f., vns. vard., vns. įnag., vns. šauksm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintoja	išvaišintojos
kilm.	išvaišintojos	išvaišintojų
naud.	išvaišintojai	išvaišintojoms
gal.	išvaišintoją	išvaišintojas
įnag.	išvaišintoja	išvaišintojomis
viet.	išvaišintojoje	išvaišintojose
šauksm.	išvaišintoja	išvaišintojos

• Skiemenys: iš-vai-šin-to-ja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. išvaišintojas.

išvaišintoja

1. ta, kuri išvaišina

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---