išvaišintojas

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

išvaišintojas (dkt., vyr. g., pagr. f., vns. vard.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintojas	išvaišintojai
kilm.	išvaišintojo	išvaišintojų
naud.	išvaišintojui	išvaišintojams
gal.	išvaišintoją	išvaišintojus
įnag.	išvaišintoju	išvaišintojais
viet.	išvaišintojuje	išvaišintojuose
šauksm.	išvaišintojau	išvaišintojai

• Skiemenys: iš-vai-šin-to-jas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. išvaišintoja.

išvaišintojas

1. tas, kuris išvaišina

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

išvaišintojas (dkt., mot. g., dgs. gal.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintoja	išvaišintojos
kilm.	išvaišintojos	išvaišintojų
naud.	išvaišintojai	išvaišintojoms
gal.	išvaišintoją	išvaišintojas
įnag.	išvaišintoja	išvaišintojomis
viet.	išvaišintojoje	išvaišintojose
šauksm.	išvaišintoja	išvaišintojos

• žr. pagr. f. išvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. išvaišintojas.

išvaišintojas

1. ta, kuri išvaišina

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---