išvaišintoju

Taip pat žr.: išvaišintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

išvaišintoju (dkt., vyr. g., vns. įnag.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintojas	išvaišintojai
kilm.	išvaišintojo	išvaišintojų
naud.	išvaišintojui	išvaišintojams
gal.	išvaišintoją	išvaišintojus
įnag.	išvaišintoju	išvaišintojais
viet.	išvaišintojuje	išvaišintojuose
šauksm.	išvaišintojau	išvaišintojai

• žr. pagr. f. išvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. išvaišintoja.

išvaišintoju

1. tas, kuris išvaišina

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---