mokėtojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

mokėtojo (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. mokėtas, mot. g. mokėta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	mokėtas	mokėti	mokėta	mokėtos	mokėta	-
kilm.	mokėto	mokėtų	mokėtos	mokėtų	-	-
naud.	mokėtam	mokėtiems	mokėtai	mokėtoms	-	-
gal.	mokėtą	mokėtus	mokėtą	mokėtas	-	-
įnag.	mokėtu	mokėtais	mokėta	mokėtomis	-	-
viet.	mokėtame	mokėtuose	mokėtoje	mokėtose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	mokėtasis	mokėtieji	mokėtoji	mokėtosios	-	-
kilm.	mokėtojo	mokėtųjų	mokėtosios	mokėtųjų	-	-
naud.	mokėtajam	mokėtiesiems	mokėtajai	mokėtosioms	-	-
gal.	mokėtąjį	mokėtuosius	mokėtąją	mokėtąsias	-	-
įnag.	mokėtuoju	mokėtaisiais	mokėtąja	mokėtosiomis	-	-
viet.	mokėtajame	mokėtuosiuose	mokėtojoje	mokėtosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. mokėtas, mot. g. mokėta.
• Skiemenys: mo-kė-to-jo

mokėtojo

1. tas, kurį mokėjo

Etimologija

<= mokėti, moka, mokėjo

---

Daiktavardis

mokėtojo (dkt., vyr. g., vns. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: mokėtojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	mokėtojas	mokėtojai
kilm.	mokėtojo	mokėtojų
naud.	mokėtojui	mokėtojams
gal.	mokėtoją	mokėtojus
įnag.	mokėtoju	mokėtojais
viet.	mokėtojuje	mokėtojuose
šauksm.	mokėtojau	mokėtojai

• Skiemenys: mo-kė-to-jo
• žr. pagr. f. mokėtojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. mokėtoja.

mokėtojo

1. tas, kuris moka

Etimologija

<= mokėti, moka, mokėjo

---