neįmąstantis

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįmąstantis (es. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįmąstantis, mot. g. neįmąstanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįmąstąs, neįmąstantis	neįmąstą, neįmąstantys	neįmąstanti	neįmąstančios	-	neįmąstą
kilm.	neįmąstančio	neįmąstančių	neįmąstančios	neįmąstančių	-	-
naud.	neįmąstančiam	neįmąstantiems, neįmąstantiem	neįmąstančiai	neįmąstančioms, neįmąstančiom	-	-
gal.	neįmąstantį	neįmąstančius	neįmąstančią	neįmąstančias	-	-
įnag.	neįmąstančiu	neįmąstančiais	neįmąstančia	neįmąstančiomis	-	-
viet.	neįmąstančiame, neįmąstančiam	neįmąstančiuose, neįmąstančiuos	neįmąstančioje, neįmąstančioj	neįmąstančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįmąstantysis	neįmąstantieji	neįmąstančioji	neįmąstančiosios	-	-
kilm.	neįmąstančiojo	neįmąstančiųjų	neįmąstančiosios	neįmąstančiųjų	-	-
naud.	neįmąstančiajam	neįmąstantiesiems	neįmąstančiajai	neįmąstančiosioms	-	-
gal.	neįmąstantįjį	neįmąstančiuosius	neįmąstančiąją	neįmąstančiąsias	-	-
įnag.	neįmąstančiuoju	neįmąstančiaisiais	neįmąstančiąja	neįmąstančiosiomis	-	-
viet.	neįmąstančiajame	neįmąstančiuosiuose	neįmąstančiojoje	neįmąstančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. neįmąstanti.
• Skiemenys: ne-į-mąs-tan-tis

neįmąstantis (sen.) (nevart.)

1. tas, kuris neįmąsto

Etimologija

<= neįmąstyti, neįmąsto, neįmąstė <= ne- + įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  neįmąstantis: bendrai

---