neįmąstysimas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįmąstysimas (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįmąstysimas, mot. g. neįmąstysima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįmąstysimas	neįmąstysimi	neįmąstysima	neįmąstysimos	neįmąstysima	-
kilm.	neįmąstysimo	neįmąstysimų	neįmąstysimos	neįmąstysimų	-	-
naud.	neįmąstysimam	neįmąstysimiems	neįmąstysimai	neįmąstysimoms	-	-
gal.	neįmąstysimą	neįmąstysimus	neįmąstysimą	neįmąstysimas	-	-
įnag.	neįmąstysimu	neįmąstysimais	neįmąstysima	neįmąstysimomis	-	-
viet.	neįmąstysimame	neįmąstysimuose	neįmąstysimoje	neįmąstysimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįmąstysimasis	neįmąstysimieji	neįmąstysimoji	neįmąstysimosios	-	-
kilm.	neįmąstysimojo	neįmąstysimųjų	neįmąstysimosios	neįmąstysimųjų	-	-
naud.	neįmąstysimajam	neįmąstysimiesiems	neįmąstysimajai	neįmąstysimosioms	-	-
gal.	neįmąstysimąjį	neįmąstysimuosius	neįmąstysimąją	neįmąstysimąsias	-	-
įnag.	neįmąstysimuoju	neįmąstysimaisiais	neįmąstysimąja	neįmąstysimosiomis	-	-
viet.	neįmąstysimajame	neįmąstysimuosiuose	neįmąstysimojoje	neįmąstysimosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. neįmąstysima.
• Skiemenys: ne-į-mąs-ty-si-mas

neįmąstysimas (sen.) (nevart.)

1. tas, kurį neįmąstys

Etimologija

<= neįmąstyti, neįmąsto, neįmąstė <= ne- + įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  neįmąstysimas: bendrai

---