susivaišindavęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susivaišindavęs (būt. d. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susivaišindavęs, mot. g. susivaišindavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišindavęs	susivaišindavę	susivaišindavusi, susivaišindavus	susivaišindavusios	-	susivaišindavę
kilm.	susivaišindavusio	susivaišindavusių	susivaišindavusios	susivaišindavusių	-	-
naud.	susivaišindavusiam	susivaišindavusiems	susivaišindavusiai	susivaišindavusioms	-	-
gal.	susivaišindavusį	susivaišindavusius	susivaišindavusią	susivaišindavusias	-	-
įnag.	susivaišindavusiu	susivaišindavusiais	susivaišindavusia	susivaišindavusiomis	-	-
viet.	susivaišindavusiame	susivaišindavusiuose	susivaišindavusioje	susivaišindavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišindavusysis	susivaišindavusieji	susivaišindavusioji	susivaišindavusiosios	-	-
kilm.	susivaišindavusiojo	susivaišindavusiųjų	susivaišindavusiosios	susivaišindavusiųjų	-	-
naud.	susivaišindavusiajam	susivaišindavusiesiems	susivaišindavusiajai	susivaišindavusiosioms	-	-
gal.	susivaišindavusįjį	susivaišindavusiuosius	susivaišindavusiąją	susivaišindavusiąsias	-	-
įnag.	susivaišindavusiuoju	susivaišindavusiaisiais	susivaišindavusiąja	susivaišindavusiosiomis	-	-
viet.	susivaišindavusiajame	susivaišindavusiuosiuose	susivaišindavusiojoje	susivaišindavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. susivaišindavusi.
• Skiemenys: su-si-vai-šin-da-vęs

susivaišindavęs

1. tas, kuris susivaišindavo

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---