susivaišinsimas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susivaišinsimas (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susivaišinsimas, mot. g. susivaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišinsimas	susivaišinsimi	susivaišinsima	susivaišinsimos	susivaišinsima	-
kilm.	susivaišinsimo	susivaišinsimų	susivaišinsimos	susivaišinsimų	-	-
naud.	susivaišinsimam	susivaišinsimiems	susivaišinsimai	susivaišinsimoms	-	-
gal.	susivaišinsimą	susivaišinsimus	susivaišinsimą	susivaišinsimas	-	-
įnag.	susivaišinsimu	susivaišinsimais	susivaišinsima	susivaišinsimomis	-	-
viet.	susivaišinsimame	susivaišinsimuose	susivaišinsimoje	susivaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišinsimasis	susivaišinsimieji	susivaišinsimoji	susivaišinsimosios	-	-
kilm.	susivaišinsimojo	susivaišinsimųjų	susivaišinsimosios	susivaišinsimųjų	-	-
naud.	susivaišinsimajam	susivaišinsimiesiems	susivaišinsimajai	susivaišinsimosioms	-	-
gal.	susivaišinsimąjį	susivaišinsimuosius	susivaišinsimąją	susivaišinsimąsias	-	-
įnag.	susivaišinsimuoju	susivaišinsimaisiais	susivaišinsimąja	susivaišinsimosiomis	-	-
viet.	susivaišinsimajame	susivaišinsimuosiuose	susivaišinsimojoje	susivaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. susivaišinsima.
• Skiemenys: su-si-vai-šin-si-mas

susivaišinsimas

1. tas, kurį susivaišins

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---