susivaišintojų

Taip pat žr.: susivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

susivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: susivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišintojas	susivaišintojai
kilm.	susivaišintojo	susivaišintojų
naud.	susivaišintojui	susivaišintojams
gal.	susivaišintoją	susivaišintojus
įnag.	susivaišintoju	susivaišintojais
viet.	susivaišintojuje	susivaišintojuose
šauksm.	susivaišintojau	susivaišintojai

• Skiemenys: su-si-vai-šin-to-jų
• žr. pagr. f. susivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. susivaišintoja.

susivaišintojų

1. tas, kuris susivaišina

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

susivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: susivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišintoja	susivaišintojos
kilm.	susivaišintojos	susivaišintojų
naud.	susivaišintojai	susivaišintojoms
gal.	susivaišintoją	susivaišintojas
įnag.	susivaišintoja	susivaišintojomis
viet.	susivaišintojoje	susivaišintojose
šauksm.	susivaišintoja	susivaišintojos

• Skiemenys: su-si-vai-šin-to-jų
• žr. pagr. f. susivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. susivaišintojas.

susivaišintojų

1. ta, kuri susivaišina

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---