Veiksmažodis; pagrindinės formos: įmąstyti, įmąsto, įmąstė
|
Tiesioginė nuosaka
|
|
Esamasis
|
Būtasis kartinis
|
Būtasis dažninis
|
Būsimasis
|
aš
|
įmąstau
|
įmąsčiau
|
įmąstydavau
|
įmąstysiu
|
tu
|
įmąstai
|
įmąstei
|
įmąstydavai
|
įmąstysi
|
jis, ji
|
įmąsto
|
įmąstė
|
įmąstydavo
|
įmąstys
|
mes
|
įmąstome, įmąstom
|
įmąstėme, įmąstėm
|
įmąstydavome, įmąstydavom
|
įmąstysime, įmąstysim
|
jūs
|
įmąstote, įmąstot
|
įmąstėte, įmąstėt
|
įmąstydavote, įmąstydavot
|
įmąstysite, įmąstysit
|
jie, jos
|
įmąsto
|
įmąstė
|
įmąstydavo
|
įmąstys
|
Tariamoji nuosaka
|
|
Vienaskaita
|
Daugiskaita
|
1 asm.
|
įmąstyčiau
|
įmąstytumėme, įmąstytumėm, įmąstytume
|
2 asm.
|
įmąstytumei, įmąstytum
|
įmąstytumėte, įmąstytumėt
|
3 asm.
|
įmąstytų
|
įmąstytų
|
Liepiamoji nuosaka
|
|
Vienaskaita
|
Daugiskaita
|
1 asm.
|
-
|
įmąstykime, įmąstykim
|
2 asm.
|
įmąstyki, įmąstyk
|
įmąstykite, įmąstykit
|
3 asm.
|
teįmąsto, teįmąstai
|
teįmąsto, teįmąstai
|
įmąstytų (sen.) (nevart.)
<= į- + mąstyti, mąsto, mąstė
įmąstytų (sen.) (nevart.)
- tas, kurį įmąstė
<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė
įmąstytų (tarm.| ryt.) (nevart.)
<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė