išragintojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išragintojo (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išragintas, mot. g. išraginta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išragintas	išraginti	išraginta	išragintos	išraginta	-
kilm.	išraginto	išragintų	išragintos	išragintų	-	-
naud.	išragintam	išragintiems	išragintai	išragintoms	-	-
gal.	išragintą	išragintus	išragintą	išragintas	-	-
įnag.	išragintu	išragintais	išraginta	išragintomis	-	-
viet.	išragintame	išragintuose	išragintoje	išragintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išragintasis	išragintieji	išragintoji	išragintosios	-	-
kilm.	išragintojo	išragintųjų	išragintosios	išragintųjų	-	-
naud.	išragintajam	išragintiesiems	išragintajai	išragintosioms	-	-
gal.	išragintąjį	išragintuosius	išragintąją	išragintąsias	-	-
įnag.	išragintuoju	išragintaisiais	išragintąja	išragintosiomis	-	-
viet.	išragintajame	išragintuosiuose	išragintojoje	išragintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išragintas, mot. g. išraginta.
• Skiemenys: iš-ra-gin-to-jo

išragintojo

1. tas, kurį išragino

Etimologija

<= išraginti, išragina, išragino <= iš- + raginti, ragina, ragino

---

Daiktavardis

išragintojo (dkt., vyr. g., vns. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išragintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išragintojas	išragintojai
kilm.	išragintojo	išragintojų
naud.	išragintojui	išragintojams
gal.	išragintoją	išragintojus
įnag.	išragintoju	išragintojais
viet.	išragintojuje	išragintojuose
šauksm.	išragintojau	išragintojai

• Skiemenys: iš-ra-gin-to-jo
• žr. pagr. f. išragintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. išragintoja.

išragintojo

1. tas, kuris išragina

Etimologija

<= išraginti, išragina, išragino <= iš- + raginti, ragina, ragino

---