neišsivaišintinus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neišsivaišintinus (reik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neišsivaišintinas, mot. g. neišsivaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišsivaišintinas	neišsivaišintini	neišsivaišintina	neišsivaišintinos	neišsivaišintina	-
kilm.	neišsivaišintino	neišsivaišintinų	neišsivaišintinos	neišsivaišintinų	-	-
naud.	neišsivaišintinam	neišsivaišintiniems	neišsivaišintinai	neišsivaišintinoms	-	-
gal.	neišsivaišintiną	neišsivaišintinus	neišsivaišintiną	neišsivaišintinas	-	-
įnag.	neišsivaišintinu	neišsivaišintinais	neišsivaišintina	neišsivaišintinomis	-	-
viet.	neišsivaišintiname	neišsivaišintinuose	neišsivaišintinoje	neišsivaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišsivaišintinasis	neišsivaišintinieji	neišsivaišintinoji	neišsivaišintinosios	-	-
kilm.	neišsivaišintinojo	neišsivaišintinųjų	neišsivaišintinosios	neišsivaišintinųjų	-	-
naud.	neišsivaišintinajam	neišsivaišintiniesiems	neišsivaišintinajai	neišsivaišintinosioms	-	-
gal.	neišsivaišintinąjį	neišsivaišintinuosius	neišsivaišintinąją	neišsivaišintinąsias	-	-
įnag.	neišsivaišintinuoju	neišsivaišintinaisiais	neišsivaišintinąja	neišsivaišintinosiomis	-	-
viet.	neišsivaišintinajame	neišsivaišintinuosiuose	neišsivaišintinojoje	neišsivaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neišsivaišintinas, mot. g. neišsivaišintina.

neišsivaišintinus

1. tas, dėl kurio reikia neišsivaišinti

Etimologija

<= neišsivaišinti, neišsivaišina, neišsivaišino <= ne- + išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---