įsivaišintą

Taip pat žr.: įsivaišinta

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišintą (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. gal., mot. g. vns. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišintas, mot. g. įsivaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintas	įsivaišinti	įsivaišinta	įsivaišintos	įsivaišinta	-
kilm.	įsivaišinto	įsivaišintų	įsivaišintos	įsivaišintų	-	-
naud.	įsivaišintam	įsivaišintiems	įsivaišintai	įsivaišintoms	-	-
gal.	įsivaišintą	įsivaišintus	įsivaišintą	įsivaišintas	-	-
įnag.	įsivaišintu	įsivaišintais	įsivaišinta	įsivaišintomis	-	-
viet.	įsivaišintame	įsivaišintuose	įsivaišintoje	įsivaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintasis	įsivaišintieji	įsivaišintoji	įsivaišintosios	-	-
kilm.	įsivaišintojo	įsivaišintųjų	įsivaišintosios	įsivaišintųjų	-	-
naud.	įsivaišintajam	įsivaišintiesiems	įsivaišintajai	įsivaišintosioms	-	-
gal.	įsivaišintąjį	įsivaišintuosius	įsivaišintąją	įsivaišintąsias	-	-
įnag.	įsivaišintuoju	įsivaišintaisiais	įsivaišintąja	įsivaišintosiomis	-	-
viet.	įsivaišintajame	įsivaišintuosiuose	įsivaišintojoje	įsivaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišintas, mot. g. įsivaišinta.

įsivaišintą

1. ta, kurią įsivaišino

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---