Veiksmažodis; pagrindinės formos: įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino
|
Tiesioginė nuosaka
|
|
Esamasis
|
Būtasis kartinis
|
Būtasis dažninis
|
Būsimasis
|
aš
|
įsivaišinu
|
įsivaišinau
|
įsivaišindavau
|
įsivaišinsiu
|
tu
|
įsivaišini
|
įsivaišinai
|
įsivaišindavai
|
įsivaišinsi
|
jis, ji
|
įsivaišina
|
įsivaišino
|
įsivaišindavo
|
įsivaišins
|
mes
|
įsivaišiname, įsivaišinam
|
įsivaišinome, įsivaišinom
|
įsivaišindavome, įsivaišindavom
|
įsivaišinsime, įsivaišinsim
|
jūs
|
įsivaišinate, įsivaišinat
|
įsivaišinote, įsivaišinot
|
įsivaišindavote, įsivaišindavot
|
įsivaišinsite, įsivaišinsit
|
jie, jos
|
įsivaišina
|
įsivaišino
|
įsivaišindavo
|
įsivaišins
|
Tariamoji nuosaka
|
|
Vienaskaita
|
Daugiskaita
|
1 asm.
|
įsivaišinčiau
|
įsivaišintumėme, įsivaišintumėm, įsivaišintume
|
2 asm.
|
įsivaišintumei, įsivaišintum
|
įsivaišintumėte, įsivaišintumėt
|
3 asm.
|
įsivaišintų
|
įsivaišintų
|
Liepiamoji nuosaka
|
|
Vienaskaita
|
Daugiskaita
|
1 asm.
|
-
|
įsivaišinkime, įsivaišinkim
|
2 asm.
|
įsivaišinki, įsivaišink
|
įsivaišinkite, įsivaišinkit
|
3 asm.
|
teįsivaišina, teįsivaišinie
|
teįsivaišina, teįsivaišinie
|
įsivaišintų
<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino
įsivaišintų
- tas, kurį įsivaišino
<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino
įsivaišintų (tarm.| ryt.)
<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino