primokėjo

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

primokėjo (vks., pagr. f., ties. nuos., būt. k. l., vns., 3 asm., ties. nuos., būt. k. l., dgs., 3 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: primokėti, primoka, primokėjo
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	primoku	primokėjau	primokėdavau	primokėsiu
tu	primoki	primokėjai	primokėdavai	primokėsi
jis, ji	primoka	primokėjo	primokėdavo	primokės
mes	primokame, primokam	primokėjome, primokėjom	primokėdavome, primokėdavom	primokėsime, primokėsim
jūs	primokate, primokat	primokėjote, primokėjot	primokėdavote, primokėdavot	primokėsite, primokėsit
jie, jos	primoka	primokėjo	primokėdavo	primokės
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	primokėčiau		primokėtumėme, primokėtumėm, primokėtume
2 asm.	primokėtumei, primokėtum		primokėtumėte, primokėtumėt
3 asm.	primokėtų		primokėtų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		primokėkime, primokėkim
2 asm.	primokėki, primokėk		primokėkite, primokėkit
3 asm.	teprimoka, teprimokie		teprimoka, teprimokie

• žr. pagr. f. primokėti, primoka, primokėjo

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: primokąs, primokantis, primokanti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: primokėjęs, primokėjusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: primokėdavęs, primokėdavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: primokėsiąs, primokėsiantis, primokėsianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: primokamas, primokama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: primokėtas, primokėta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: primokėsimas, primokėsima.
• taip pat žr. reik. dlv.: primokėtinas, primokėtina.
• taip pat žr. pdlv.: primokant, primokėjus, primokėdavus, primokėsiant.
• taip pat žr. psdlv.: primokėdamas, primokėdama.
• taip pat žr. bdn.: primokėte, primokėtinai.
• Skiemenys: pri-mo-kė-jo

primokėjo

1. duoti tam tikrą pinigų sumą kaip priedą:
   • Primokė́tų – aš čia negyvenčiau (jokiu būdu negyvenčiau).
2. nesumokėti tiek, kiek reikia:
   • Jis greičiau neprimokės, nekaip permokės.
3. papildomai užmokėti:
   • Už tą reik litą primokė́ti.
4. (prk.) gauti atpildą, atkentėti:
   • O nelaimioji burna, kaip aš šią dieną primóku už anuos smagurius tavo!

Etimologija

<= pri- + mokėti, moka, mokėjo

Antonimai

    primokėjo: bendrai

neprimokėjo (lt)

Išvestiniai žodžiai

    primokėjo: Išvestiniai žodžiai

neprimokėti (lt) (neig. ) primokėjimas (lt) (vyr. g.)

primokėtojas (lt) (vyr. g.) primokėtoja (lt) (mot. g.)

Vertimai

  primokėjo: bendrai

---