išsivaišintinąja

Taip pat žr.: išsivaišintinąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsivaišintinąja (reik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsivaišintinas, mot. g. išsivaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintinas	išsivaišintini	išsivaišintina	išsivaišintinos	išsivaišintina	-
kilm.	išsivaišintino	išsivaišintinų	išsivaišintinos	išsivaišintinų	-	-
naud.	išsivaišintinam	išsivaišintiniems	išsivaišintinai	išsivaišintinoms	-	-
gal.	išsivaišintiną	išsivaišintinus	išsivaišintiną	išsivaišintinas	-	-
įnag.	išsivaišintinu	išsivaišintinais	išsivaišintina	išsivaišintinomis	-	-
viet.	išsivaišintiname	išsivaišintinuose	išsivaišintinoje	išsivaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintinasis	išsivaišintinieji	išsivaišintinoji	išsivaišintinosios	-	-
kilm.	išsivaišintinojo	išsivaišintinųjų	išsivaišintinosios	išsivaišintinųjų	-	-
naud.	išsivaišintinajam	išsivaišintiniesiems	išsivaišintinajai	išsivaišintinosioms	-	-
gal.	išsivaišintinąjį	išsivaišintinuosius	išsivaišintinąją	išsivaišintinąsias	-	-
įnag.	išsivaišintinuoju	išsivaišintinaisiais	išsivaišintinąja	išsivaišintinosiomis	-	-
viet.	išsivaišintinajame	išsivaišintinuosiuose	išsivaišintinojoje	išsivaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išsivaišintinas, mot. g. išsivaišintina.

išsivaišintinąja

1. ta, dėl kurios reikia išsivaišinti

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---