| Veiksmažodis; pagrindinės formos: užvokti, užvokia, užvokė
|
| Tiesioginė nuosaka
|
|
|
Esamasis
|
Būtasis kartinis
|
Būtasis dažninis
|
Būsimasis
|
| aš
|
užvokiu
|
užvokiau
|
užvokdavau
|
užvoksiu
|
| tu
|
užvoki
|
užvokei
|
užvokdavai
|
užvoksi
|
| jis, ji
|
užvokia
|
užvokė
|
užvokdavo
|
užvoks
|
| mes
|
užvokiame,
užvokiam
|
užvokėme,
užvokėm
|
užvokdavome,
užvokdavom
|
užvoksime,
užvoksim
|
| jūs
|
užvokiate,
užvokiat
|
užvokėte,
užvokėt
|
užvokdavote,
užvokdavot
|
užvoksite,
užvoksit
|
| jie, jos
|
užvokia
|
užvokė
|
užvokdavo
|
užvoks
|
| Tariamoji nuosaka
|
|
|
Vienaskaita
|
Daugiskaita
|
| 1 asm.
|
užvokčiau
|
užvoktumėme,
užvoktumėm,
užvoktume
|
| 2 asm.
|
užvoktumei,
užvoktum
|
užvoktumėte,
užvoktumėt
|
| 3 asm.
|
užvoktų
|
užvoktų
|
| Liepiamoji nuosaka
|
|
|
Vienaskaita
|
Daugiskaita
|
| 1 asm.
|
-
|
užvokime,
užvokim
|
| 2 asm.
|
užvoki,
užvok
|
užvokite,
užvokit
|
| 3 asm.
|
teužvokia,
teužvokie
|
teužvokia,
teužvokie
|
užvoktų
<= už- + vokti, vokia, vokė
užvoktų
- tas, kurį užvokė
<= užvokti, užvokia, užvokė <= už- + vokti, vokia, vokė
užvoktų (tarm.| ryt.)
<= užvokti, užvokia, užvokė <= už- + vokti, vokia, vokė
