išvokti

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

išvokti (vks., pagr. f., bendr.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: išvokti, išvokia, išvokė
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	išvokiu	išvokiau	išvokdavau	išvoksiu
tu	išvoki	išvokei	išvokdavai	išvoksi
jis, ji	išvokia	išvokė	išvokdavo	išvoks
mes	išvokiame, išvokiam	išvokėme, išvokėm	išvokdavome, išvokdavom	išvoksime, išvoksim
jūs	išvokiate, išvokiat	išvokėte, išvokėt	išvokdavote, išvokdavot	išvoksite, išvoksit
jie, jos	išvokia	išvokė	išvokdavo	išvoks
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	išvokčiau		išvoktumėme, išvoktumėm, išvoktume
2 asm.	išvoktumei, išvoktum		išvoktumėte, išvoktumėt
3 asm.	išvoktų		išvoktų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		išvokime, išvokim
2 asm.	išvoki, išvok		išvokite, išvokit
3 asm.	teišvokia, teišvokie		teišvokia, teišvokie

• žr. pagr. f. išvokti, išvokia, išvokė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: išvokiąs, išvokiantis, išvokianti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: išvokęs, išvokusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: išvokdavęs, išvokdavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: išvoksiąs, išvoksiantis, išvoksianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: išvokiamas, išvokiama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: išvoktas, išvokta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: išvoksimas, išvoksima.
• taip pat žr. reik. dlv.: išvoktinas, išvoktina.
• taip pat žr. pdlv.: išvokiant, išvokus, išvokdavus, išvoksiant.
• taip pat žr. psdlv.: išvokdamas, išvokdama.
• taip pat žr. bdn.: išvokte, išvoktinai.
• Skiemenys: iš-vok-ti

išvokti

1. derlių nuimti:
   • Šienuojas vyrai, kol išvókia pievas.
2. išvalyti, iškuopti:
   • Išvók šulinį, prūdą, stubą.
3. pašalinti, patuštinti:
   • Vieną kertę jau išvókiau.

Etimologija

<= iš- + vokti, vokia, vokė

Antonimai

    išvokti: bendrai

neišvokti (lt)

Išvestiniai žodžiai

    išvokti: Išvestiniai žodžiai

išvokimas (lt) (vyr. g.)

neišvokti (lt) (neig. )

Vertimai

  išvokti: bendrai

---

Dalyvis

išvokti (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvoktas, mot. g. išvokta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvoktas	išvokti	išvokta	išvoktos	išvokta	-
kilm.	išvokto	išvoktų	išvoktos	išvoktų	-	-
naud.	išvoktam	išvoktiems	išvoktai	išvoktoms	-	-
gal.	išvoktą	išvoktus	išvoktą	išvoktas	-	-
įnag.	išvoktu	išvoktais	išvokta	išvoktomis	-	-
viet.	išvoktame	išvoktuose	išvoktoje	išvoktose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvoktasis	išvoktieji	išvoktoji	išvoktosios	-	-
kilm.	išvoktojo	išvoktųjų	išvoktosios	išvoktųjų	-	-
naud.	išvoktajam	išvoktiesiems	išvoktajai	išvoktosioms	-	-
gal.	išvoktąjį	išvoktuosius	išvoktąją	išvoktąsias	-	-
įnag.	išvoktuoju	išvoktaisiais	išvoktąja	išvoktosiomis	-	-
viet.	išvoktajame	išvoktuosiuose	išvoktojoje	išvoktosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvoktas, mot. g. išvokta.
• Skiemenys: iš-vok-ti

išvokti

1. tas, kurį išvokė

Etimologija

<= išvokti, išvokia, išvokė <= iš- + vokti, vokia, vokė

---